NAUJIENOS

2015-07-13

Vysk. Linas Vodopjanovas OFM – apie Pašvęstojo gyvenimo metus Lietuvoje: „Pamažu pradedame dirbti kartu“

naujienos-3

Popiežiaus Pranciškaus paskelbtų Pašvęstojo gyvenimo metų proga Lietuvos vienuolijos 2015 m. rugpjūčio 29 d. organizuoja Palapinių šventę Vilniaus Bernardinų sode. Organizatoriai kvies visus besidominčius pabendrauti, susipažinti ir pamatyti, kuo gyvena ir ką veikia vienuoliai bei vienuolės visoje Lietuvoje. Metų pradžioje jau įvyko Lietuvos pašvęstojo gyvenimo asmenų simpoziumas Kaune, Atvirų durų diena, pradėtas Samuelio kursas atpažinti pašaukimą. Rengėjai numatė ir Pasninko bei permaldavimo dieną už savo ir vienuolijos bei visos Bažnyčios klaidas ir nuodėmes. Šalia tradicinės visose vyskupijose vasario 2 d. minimos Pašvęstojo gyvenimo dienos, vyksta piligrimystės, per įvairias bendruomenes keliauja speciali ikona, įvairiomis progomis bendruomenės prisistato. Kitų metų sausį Metus vainikuos bendra šventė Kretingoje.

Ši gan įtempta programa suteikia progą pačioms bendruomenėms geriau suvokti savo tapatybę, naujai pažvelgti į savo pašaukimą ir vykdomą misiją. Vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Telšių vyskupas augziliaras ir pranciškonas, yra LVK Vienuolijų reikalų komisijos pirmininkas. Interviu „Bernardinai.lt“ jis dalijasi mintimis apie tai, ką jau davė šie metai patiems pašvęstiesiems.

Jau įpusėjome Pašvęstojo gyvenimo metus. Įvyko specialus simpoziumas, Atvirų durų diena ir kiti renginiai. Ką jums patiems, kaip pašvęstųjų bendruomenei Lietuvoje, duoda ar jau davė šie metai ir jo renginiai?

Manau, kad svarbiausias vaisius yra tas, kad pradėjome švęsti kartu. Man atrodo, kad tai labai svarbu. Gal jau yra šiek tiek įdirbio, ypač tarp seserų vienuolijų – jos jau daro kai ką kartu. Tai savotiškas iššūkis, nes kartais dar pasitaiko sustabarėjimo, nusistatymo, kad „mes mokame būtent taip“, „taip yra ir daugiau nieko nekeisime“ ir pan. Tačiau vis labiau žmonės pamato, kad, atverdami duris, savo bendruomenes kitiems, ne tik kažką duodi, bet ir gauni: kitą patirtį, kitą požiūrį. Vyko bendros konferencijos, renginiai, jau bendrai vykdoma jaunų vienuolių formacija, Kristaus ikona keliauja iš vienuolijos į vienuoliją. Vyksta tarsi maldos grandinė vienų už kitus: paprastas ženklas, bet į namus atkeliaujanti ikona tarsi dar labiau mus tarpusavyje sujungia. Per tą priartėjimą vienas prie kito vėl pajuntame savo pašaukimo džiaugsmą.

Vienas iš dokumentų – pirmasis skirtas Pašvęstojo gyvenimo metams – pavadintas „Džiaukitės“ („Ralegratevi“). Popiežiaus paraginimas „Evangelium gaudii“ (Evangelijos džiaugsmas) taip pat kalba apie Evangelijos džiaugsmą. Neatsitiktinai: jei pasirinkusieji pašvęstąjį gyvenimą niekur neranda džiaugsmo, kas tada tai per gyvenimas? Vyresnioji karta kalba apie auką, kančią… Žinoma, jos yra ir jokiu būdu nenorime išsiginti, bet popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį į tai, kad turime atsiliepti kitaip, per kitą prizmę: džiaugdamiesi ir mylėdami šį gyvenimą. Į kiekvieną pašaukimą reikia atsiliepti mylint tą gyvenimą. Juk neįsivaizduojame, kad vyras ar moteris tuoktųsi be meilės, antraip jie visą gyvenimą kentėtų. Taip ir kunigas, jei priima šventimus sukandęs dantis – nebus laimingas. Tad pašvęstasis gyvenimas turi būti džiaugsmo šaltinis.

Norisi šia dvasia išgyventi šiuos metus ir, žinoma, būti atviriems naujiems iššūkiams, kurių mums visiems jie dar atneš. Norisi, kad šie metai būtų mums patiems ženklas: kai popiežius juos paskelbė, norėjo, kad jie mums kai ką duotų, būtų kaip iššūkis. Kita vertus, popiežius ne kartą yra pakartojęs, kokia didžiulė Dievo dovana Bažnyčiai yra viso pasaulio broliai ir seserys, kad ir kur jie būtų.

Kalbate apie pašaukimo džiaugsmo atradimą. O kokios silpnosios vietos ryškėja? Aspektai, kuriems būtent dabar reikia didesnio dėmesio?

Silpnų vietų daugiau ar mažiau kiekviena bendruomenė gali atrasti. Manau, kad visoms joms bendras jautrus dalykas yra pašaukimų trūkumas. Žinoma, tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir Europai, kuri išgyvena pašaukimų krizę. Jaunam žmogui šiandien apskritai labai sudėtinga apsispręsti. Net kalbant apie santuoką: išbando ją, gyvena kartu dešimt metų, bet vis nesiryžta išarti galutinio „taip“ vienas kitam. Atrodo, gal taip neapibrėžtai gyventi visai patogu, kyla įvairių baimių, įžvelgiama rizika… Panašiai ir su pašvęstuoju gyvenimu. Norisi gal tam tikrų garantijų, saugumo: ar tikrai manimi kas nors pasirūpins? Atrodo, turim visko apsčiai, bet galiausiai šitai sukelia dar daugiau nerimo, tampa sunku apsispręsti, prireikia daug laiko.

Kartais ateina, pabando pabūti bendruomenėse, bet, prieš žengdami galutinį žingsnį, atsitraukia, suabejoja… Tad yra gyvas rūpestis, kad naujieji pašaukimai, kurie ateina į bendruomenes, ateitų trokšdami visiškai įsipareigoti, nebijotų atiduoti savo gyvenimo Dievui.

Kitas dalykas, kad Lietuvos bendruomenės šiandien nėra didelės, ir nors pagerėjo jų materialinė bazė, tačiau kai kur namai tušti… Tad tie rūpesčiai bei iššūkiai – labai žemiški.

Vis dėlto pagrindinis iššūkis, mano galva, mums patiems – neužmiršti, kam esame pašaukti, nesustabarėti, neapsiprasti, ne kažkaip užsibūti. Išties, jeigu mūsų ir mažai, bet svarbu, kad tie, kurie esame, būtume tikri, kad tvirtai tikėtume, jog Dievas mane myli, davė man šį pašaukimą – veltui, ne už mano nuopelnus, bet dovanai, ir kviečia juo gyventi.

O gal ir pati bendruomenė ne visada sugeba rasti bendrą kalbą su naująja karta?

Žinoma, kad pasitaiko iššūkių ir pačiai bendruomenei. Juk nėra lengva priimti naują žmogų. O juk turime nepamiršti, kad broliai (ar sesės) yra tau siunčiami. Džiaugiuosi, kad kai kurios vienuolijos, ypač seserų, rengia bendrus ugdymo kursus. Šiais metais Romoje vyko viso pasaulio magistrų ir kitų, atsakingųjų už pašaukimų ugdymą, suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir keletas atstovių iš Lietuvos.

Popiežius, kalbėdamas jiems, pabrėžė, kaip svarbu formuoti širdį. Tai labai didelis darbas: formuoti širdį, anot Pranciškaus, yra labiau panašu į ūkininko, kuris puoselėja, kultivuoja žemę, darbą, o ne į policininko. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad vienuolijos Lietuvoje išties noriai ieško tų naujų formų. Iššūkiai, kurių pasitaiko, yra gerai žinomi. Bendruomenei irgi reikia kai ką keisti, atsinaujinti, kai ką kitaip daryti. Būna, kad ne visada išeina ar ne iškart pavyksta, norima likti prie įprastų ir pažįstamų dalykų. Tačiau tikrai jaučiamas ir įsitraukimas, dalyvavimas; džiugina, kad vyksta dalijimasis, atsivėrimas – čia glūdi viltis.

Vasaros pabaigoje Lietuvos vienuolijos kviečia įsavotišką expo: Vienuolynų palapinių šventę. Ko tikitės? Kodėl pasirinktas būtent toks formatas?

Norėjome suteikti galimybę gyvai susitikti su vienuoliais, pabendrauti ir aktyviau dalyvauti, kad šis gyvenimas ir žmonės nebebūtų apipintas legendomis ar išgalvotais pasakojimais. Suteikti progą ateiti, visiems – neišskiriant nė vieno – kalbėtis, pabendrauti, klausti. Gal kai kuo pasidalinti.

Popiežius Pranciškus ne kartą ragino išeiti– tiek Bažnyčią, tiek ir kunigus – sakydamas, kad nereikia užsibūti zakristijose, reikia eiti į periferijas, visuomenės pakraščius. Jis pats įvardija, kad pats Romos mietas gali būti tas pakraštys. Kartais ir mes, gyvendami dideliame mieste, bruzdesy ir judėjime, galim tiesiog jame prapulti, būti niekam nepažįstami, užsidaryti vien savo mažam pasaulėlyje. Tad šis vienuolių „išėjimas“ yra proga, sakyčiau, pakvietimas, ateiti pažiūrėti, ką mes turime Lietuvoje.

Dalis bendruomenių įsikūrusios Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą, kitos turi šimtmečių tradicijas, trečios – labai jaunos, atvykusios iš kitų kraštų. Jų nariai atlieka įvairią misiją, skleidžia plačią savo bendruomenės patirtį, – kuri pirmiausia yra Dievo patirtis. Šis renginys skirtas ne reklamai, bet parodyti gyvenimą. Pirmas žingsnis buvo Atvirų durų diena: svarstėme, kas pavyko, kas nelabai, o per šį renginį norime parodyti, kad Pašvęstasis gyvenimas yra Dievo norėtas – jis nėra žmogaus sugalvotas. Juo labiau – tai nėra kažkokių nelaimingų žmonių sambūris. Ne, tai Dievo norėtas gyvenimas, kai kuriems žmonėms duotas pašaukimas, į kurį jie atsiliepia, pašvęsdami savo gyvenimą evangeliniais patarimais, duodami įžadus – skaistumo, klusnumo ir neturto.

Šia švente norima parodyti, jog yra gražus, brolių ir seserų, gyvenimas ir tai, kokią misiją jie atlieka, kokį didžiulį įvairiausių misijų lauką apima. Kartais girdi žmones sakant: „Ką tie vienuoliai veikia? Tik meldžiasi – iš jų jokios naudos…“ Todėl norisi, kad šie metai taptų proga atskleisti pašvęstųjų vykdomą misiją, supažindinti, jog gyvuoja jų vadovaujamos mokyklos, ligoninės, sielovada, rekolekcijos, stovyklos. Yra ir uždaras, kontempliatyvus gyvenimas, kuris taip pat svarbus. Norisi parodyti, kad Lietuvoje yra pašvęstasis gyvenimas ir galima prie jo prisiliesti.

Žinoma, galima sakyti, kad kiekybiškai jis nėra toks reikšmingas, tačiau tai jau kitas klausimas. Norime pirmiausiai atkreipti visų dėmesį, kad šis gyvenimas yra, Dievas per pašvęstąjį gyvenimą dirba savo darbus ir toliau tikrai tam tikru būdu lydės jį.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

NAUJIENOS

Pašvęstojo gyvenimo EXPO – Vienuolių palapinių šventė Bernardinų sode

naujienos-2

Rugpjūčio 29 d. Vilniuje, Bernardinų sode, bus galimybė vienoje vietoje pamatyti beveik visų Lietuvoje gyvuojančių bendruomenių atstovus, – ne tik gyvai pabendrauti, susipažinti su jų vykdoma veikla, bet ir nuveikti ką nors įdomaus. 2015-uosius popiežius Pranciškus paskelbė Pašvęstojo gyvenimo metais, norėdamas atkreipti dėmesį į vienuolystės misiją ir svarbą šiuolaikinėje visuomenėje. Ta proga, greta kitų renginių, visos Lietuvos vienuolijos (apie 40) paskutinį vasaros šeštadienį kviečia į Vienuolių palapinių šventę – savotišką vienuolijų EXPO. „Norime atsiverti visuomenei, parodyti veiklos plotį, istorines sąsajas ir dabartį“, – sako organizatoriai, kurių vardu plačiau apie renginį „Bernardinai.lt“ skaitytojams pasakoja sesuo Viktorija Voidogaitė CC ir br. kun. Algirdas Malakauskis OFM.

Vienuolių palapinių šventė – kodėl taip pavadinote šį renginį? Ką jame pamatysime?

Ses. Viktorija Voidogaitė CC. Rugpjūčio 29 d. vyks Vienuolių palapinių šventė – vienuoliai trumpam apsigyvens Bernardinų sode.

Kiekviena bendruomenė turės po palapinę – tarsi mažą vienuolyną, į kurį bus galima užeiti, sutikti tos bendruomenės narį ar narę, nuveikti kartu kažką prasmingo.

Renginyje dalyvauja didžioji dalis Lietuvos vyrų ir moterų vienuolijų, kurios yra labai gyvos ir aktyvios.

Kun. Algis Malakauskis OFM. Prisiminkime, kad vienuolijos Lietuvoje turi labai senas

naujienos-2-1istorines šaknis. Jau Lietuvos metraščiuose skaitome, kad vainikuojant karalių Mindaugą dalyvavo pranciškonai ir dominikonai. Popiežiaus įgaliotas brolis dominikonas uždėjo karūną ant karaliaus galvos. Žinome pirmuosius pranciškonų kankinius, nukankintus 14 amžiuje Vilniuje, apie kuriuos primena Trys kryžiai. Didysis kunigaikštis Vytautas į Lietuvą pakvietė pirmuosius benediktinus, kuriuos įkurdino Senuosiuose Trakuose – savo gimtinėje. Pirmieji pranciškonai sostinėje įsikūrė dar 14 amžiaus pabaigoje, o bernardinai – 1469 metais apsigyveno rytinėje miesto dalyje, turėdami mintį plėsti misijas į rytus. Jiems buvo dovanota žemė, kur ir šiandien stovi bažnyčia, veikia vienuolynas.

Tad Vienuolių palapinių šventės vieta pasirinkta ne šiaip sau, o todėl, kad Bernardinų sodas jau geri 400 metai vadinamas Bernardinų giraite ar sodu. Šiuo metu parkas atgavo pirminį savo pavadinimą ir vaizdą, kaip jis atrodė 19 amžiuje, kai čia dar gyveno vardą jam davę broliai.

Visą rugpjūčio 29-osios dieną Vienuolių palapinių šventės metu Bernardinų bažnyčioje vyks nuolatinė adoracija, vakare – šv. Mišios. Bernardinų sode vyks atviras visuomenei renginys – unikalus savo pobūdžiu: net mums patiems kaip vienuoliams bus netikėta vienoje vietoje pamatyti beveik visas Lietuvos vyrų ir moterų bendruomenes. Sutiko prisijungti ir kontempliatyvių vienuolynų nariai.

Mūsų troškimas – atskleisti, parodyti visuomenei turtą, kuris yra Lietuvoje ir kuris labai įvairiopai skleidžiamas visame mūsų krašte per skirtingas bendruomenes. Pamatyti, kad jų gyvenimas susijęs su mūsų valstybingumo ištakomis. Štai ir šv. Brunonas Bonifacas, su kurio vardu siejamas ir pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose, taip pat buvo vienuolis benediktinas.

Vienuolijos atnešė Lietuvai didžiulį dvasinį ir kultūrinį paveldą: architektūra, mokslas, ligoninės, mokyklos. Užtenka pagalvoti apie Vilniaus universitetą. Prof. Zinkevičius sako, kad Mišiole, ko gero, pirmą kartą tikriausiai pranciškono ranka lietuviškai užrašyta „Tėve mūsų“ malda siekia 14 amžių. Kai kurios vienuolijos, tokios kaip benediktinai, turi tūkstantmetę tradiciją ir svarbu parodyti, kad jos yra gyvos ir šiandien Lietuvoje, bando atsiliepti į žmonių poreikius, dvasinį troškulį, dalyvauja kultūros gyvenime.

Norisi, kad renginys rastų didesnį atgarsį visuomenėje. Yra nedideli būreliai žmonių, kurie supa vienuolijas, buriasi aplink bendruomenes ar parapijas, kitą vykdomą veiklą. Daugelis mus pažįsta, kreipiasi vardais, yra užsimezgę artimi ir šilti ryšiai. Užtenka pagalvoti apie seseris, kurios ugdo vaikus, jaunimą, ruošia sakramentams parapijose ar pan. Tačiau plačioji visuomenė nieko nežino apie vienuolijas: gal žmogus pamato kur gatvėje einančią vienuolę, draugiškai sureaguoja, bet daugiau nieko. Tad galvojame, jog šis renginys – galimybė paliesti, pačiupinėti, asmeniškai pakalbinti vienuolį ar vienuolę. Gal kažko paklausti visiškai betarpiškai. Norime atsiverti visuomenei, parodyti veiklos plotį, istorines sąsajas ir dabartį.

Kas dar numatoma programoje?

naujienos-2-2Ses. Viktorija. Vienoje ypatingoje palapinėje bus įrengta ikona. Tai pasiūlymas žmonėms, kurie niekada gyvenime nėra meldęsi, susidurti su tokiu slėpiningu dalyku kaip malda. Pavadinome tą programos dalį Maldos mokykla, ir ji skirta tiems, kurie neina į bažnyčią, nedrįsta ar nemoka kreiptis į Dievą.

Taip pat bus ypatingas kalnelis, ant kurio užlipus serpentinu, bus galima pabendrauti su broliais vienuoliais, kurie ten budės visą dieną. Bus galima pasikalbėti tiems, kurie gal turi kokį širdies skaudulį ar gal net atlikti išpažintį.

Skirtingos vienuolijos pristatys, ką jos veikia, kokią misiją atlieka.

Vyks ir konkretūs užsiėmimai: darbo grupelėse bus galima šį tą nuveikti su vienuoliais. Tarkim, pinti rožinį, pamatyti, kaip piešiama ikona, piešti ant stiklo – labai įvairiai. Pavyzdžiui, seserys atveš savo rankų darbo dirbinių. Mišri penkių vienuolių grupė pristatys vaistažoles, pasakos apie jų gerąsias savybes, vaišins arbata… Tai buvo VšĮ. „Miesto parkai“ sumanymas, kad toje vietoje, kur Bernardinų sode auga vaistažolės, įsikurtų broliai ir seserys, patys auginantys ir ruošiantys gydomąsias žoles.

Benediktinai gamina saldumynus, kremus, įvairių kitų dalykų. Kai kas kopinėja medų ir ruošia jo produktus. Tačiau nereikia manyti, kad tai bus kažkokia mugė – labiau paroda ir pasidalinimas, galimai paliekant auką. Svarbiausias akcentas nėra kažką parduoti, o susitikti ir pamatyti vieniems kitus, prisiliesti prie asmenų ir jų vykdomos misijos.

Tikrai visi atras ką nors įdomaus: tėčiai galės pakalbinti kokį vienuolį, mamos – pasidomėti moteriškais rankdarbiais ar žolelėmis, o vaikais pasirūpins seserys vienuolės. Lankantis palapinėse visą laiką bus galima girdėti, kas vyksta ant scenos, kur vyks nepertraukiama beveik 5 val. programa: šlovinimas, malda, liudijimai, katechezės.

Džiaugiamės, kad pavyko rasti bendrą kalbą su Vilniaus savivaldybės personalu. Esame labai dėkingi VšĮ „Miesto parkai“, kurie labai palaikė mūsų idėją ir tikrai daug padėjo: išgirdę mūsų sumanymą, iškart pasiūlė rengti tokias šventes kasmet. Be to, norėtų, kad po renginio liktų kažkas apčiuopiamo: pasiūlė įrengti ilgalaikį stendą, kuriame bus pristatytos vienuolijų istorinės šaknys bei sąsajos su Lietuva.

Bažnytinio paveldo muziejaus darbuotojai (BPM) kreipėsi siūlydamiesi ką nors padėti. Jie sukūrė specialią nemokamą edukacinę programą, kurioje bus galima dalyvauti 12 val. Ir visą dieną vaikams bus nemokamas įėjimas į muziejų, kur vyks žaidimas su prizais. Neįtikėtina, kiek daug palaikymo ir bendradarbiavimo sulaukiame.

Br. Algis. Prieš keletą metų, grąžinant istorinį Bernardinų sodo pavadinimą, buvo svarstoma idėja, kad šioje vietoje vienuolijos galėtų rengti savo renginius – ir štai ji bus įgyvendinta.

Ses.Viktorija. Smagiausia, ruošiantis šiai šventei, yra pati kūryba. Esame 15 žmonių komanda, visi iš skirtingų vienuolynų, galima įsivaizduoti, kad tai nėra paprasta. Tačiau kažkokiu ypatingu būdu viskas puikiai veikia: kiekvienas prisideda savo dovana, savo gabumais, savo turima malone. Tikrai patys patiriame daug džiaugsmo ruošdamiesi. Mums tai – šventė dar prieš šventę.

Kai pristatėme sumanymą vienuolijų vyresniesiems ir vyresniosioms, jie priėmė žinią su dideliu džiaugsmu, vienuoliai labai nori dalyvauti, yra pasirengę priimti visus, kurie ateis. Žinoma, turi ateiti ne tik jų draugai, bet ypač tie, kurie jų nepažįsta, bet norėtų susipažinti.

Kai facebooke paskelbėme, kad ieškome savanorių, žmonės iškart labai geranoriškai atsiliepė, pavyzdžiui, net iš Panevėžio atvažiuos žmonių, kurie nori tą dieną būti kartu ir padėti. Savo pasirinkimą motyvuoja tuo, kad vienuoliai jiems yra padarę daug gero, tad nori jiems atsidėkoti.

Br. Algis. Prie vienuolijų žmonės jau yra skirtingai prisilietę: per krikštus, santuokas ar katechezes, kitomis progomis. Yra lankančių Jėzuitų gimnaziją ar pan., o čia bus galimybė juos visus pamatyti vienoje vietoje – pakalbinti, ranką paspausti.

Ses. Viktorija. Kertinis žodis, sakyčiau, yra susitikimas – kai visi esame vienoje vietoje lengviau susitikti. Tad laukiame visų vienuolių miestelyje.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt